foto1 foto2 foto3 foto4 foto5


Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Pamaldų laikas


Antradieniais - penktadieniais - 9.00 val.

Šeštadieniais - 11.00 val.

Sekmadieniais - 11.00 val.

 

Eilinis laikas

Rugsėjo 27 d. XXVI eilinis sekmadienis
Šv. Mišios - 11 val.


Popiežiaus intencija - kad nebūtų grobstomi Žemės ištekliai, kad būtų teisingai ir pagarbiai jais dalijamasi 

Šv. Mišių užsakymas

Šv. Mišias galite užsakyti gyvai, telefonu ar el.paštu

Užsakant Mišias, auką galima pervesti ir į parapijos sąskaitą (LT26 7044 0600 0793 4715, AB SEB bankas), mokėjimo paskirtyje nurodant datą ir artimųjų vardus už kuriuos norima, kad kunigas paaukotų šv. Mišias.

 

Lankytojai

242039
ŠiandienŠiandien299
Šią savaitęŠią savaitę299
Šį mėnesįŠį mėnesį6575
VisoViso242039
3.231.167.166
US

 
Žmogaus ir pasaulio istorija – tai kelionė į Kristaus mums padovanoto išganymo pilnatvę. Išganymo slėpinys, veikiantis žmogaus gyvenime, yra dinamiškas procesas, apimantis ir istoriją bei visą kūriniją. Taip rašo popiežius Pranciškus savo žinioje šių metų gavėniai, ragindamas išganymo perspektyvoje atsiminti žmogaus ir kūrinijos sąsajas, žmogaus atsakomybę už mūsų bendrus namus.



Kasmet švenčiamas Velykų tridienis, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, yra liturginių metų viršūnė, sakoma popiežiaus žinioje. Esame kviečiami jam pasirengti, atsimindami, kad mūsų panašumas su Kristumi yra pati brangiausia gailestingojo Dievo mums suteikta dovana. Jei žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, jei gyvena kaip išganytas asmuo, jei leidžia, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia, jei priima ir vykdo Dievo įstatymą, pradedant tuo įstatymu, kuris yra įrašytas žmogaus širdyje ir prigimtyje, tuomet jis daro gera kūrinijai ir talkina jos išganymo darbe. Dėl to, kaip sako šv. Paulius, kūrinija trokšta, kad būtų apreikšti Dievo vaikai. Tai reiškia, kad kūrinijos gerovė priklauso nuo to, ar žmogus gyvena pagal išganymo malonę, ar jo gyvenime matome Jėzaus padovanoto išganymo vaisius. Kai Kristaus meilė perkeičia šventųjų gyvenimą – jų sielą ir kūną – jie šlovina Dievą malda, kontempliavimu, kūryba į šį vyksmą įtraukdami ir visą kūriniją. Tai nuostabiai vaizduoja šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmė“, sako popiežius.

Išganymo sukurtai darnai pasaulyje nuolat kelia grėsmę negatyvi nuodėmės ir mirties galia. Iš tiesų, jei mes negyvename kaip dera Dievo vaikams, tuomet mūsų veiksmai ima kenkti artimui, kūrinijai ir mums patiems. Imame manyti, kad galime daryti viską, kas mums teikia malonumą. Prarandame saiką, gyvename nesiskaitydami nei su savo žmogiškuoju ribotumu, nei su prigimtimi. Jei mūsų tikslas ne Velykos, jei nesiekiame Išganymo, tuomet savaime įsiviešpatauja „visko ir tuoj pat“ logika, troškimas turėti vis daugiau.

Blogio priežastis yra nuodėmė, kuri nutraukia žmogaus bendrystę su Dievu, su kitais žmonėmis ir su kūrinija, su kuria visų pirma savo kūnu esame susieiti. Popiežius primena, kad tokias pasekmes matome jau Biblijos pasakojame apie pirmąją nuodėmę. Neklusnumas Dievui sujaukė žmonių tarpusavio santykius, o sodas, kuriame žmonės buvo Dievo apgyvendinti, ėmė virsti dykuma. Nuodėmės paveiktas žmogus ima save laikyti kūrinijos viešpačiu, pradeda ją eikvoti nepaisydamas Dievo valios, nežiūrėdamas  nei kūrinijos, nei kitų žmonių gerovės. Žmogaus širdį užvaldžiusios nuodėmės pasekmės yra godumas, besaikis savo gerovės siekimas, nesirūpinimas kitais žmonėmis ir aplinka. Kiekvieną užgaidą suvokdamas kaip savo teisę žmogus galiausiai naikina pats save.

Dėl to,  rašo popiežius žinioje šių metų gavėnios proga, visa kūrinija laukia, kad būtų apreikšti Dievo vaikai. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17), – sako apaštalas Paulius. Kai bus apreikšti Dievo vaikai, tuomet ir kūrinija sulauks savo „velykų“, sulauksime naujo dangaus ir naujos žemės. Mūsų kelionė per gavėnią į Velykas, atgaila, atsivertimas ir atleidimas turi mums padėti atnaujinti mūsų krikščionišką širdį ir veidą. Gavėnia kviečia krikščionis intensyviau ir konkrečiau pasninku, malda ir išmalda įkūnyti velykinį slėpinį asmeniniame, šeimos ir visuomenės gyvenime. Pasninkauti – tai mokytis naujo santykio su kitais žmonėmis ir kūrinija, atsispirti pagundai viską be saiko „ryti“, mokytis iš meilės aukotis. Melstis – tai liautis stabmeldžiauti įsitikinimui, kad esame visiškai savarankiški ir sau pakankami, ir išpažinti, kad mums reikia Viešpaties ir jo gailestingumo. Duoti išmaldą – tai liautis be saiko viską kaupti tik sau, įsivaizduojant, kad esame vieninteliai savo ateities šeimininkai. Atrasti dalijimosi su broliais džiaugsmą, kurį Dievas mus sukurdamas įskiepijo mūsų širdyse.

Neleiskime šiam malonės metui praeiti nepalikus pėdsako, prašo popiežius Pranciškus savo žinios pabaigoje. Melskime Dievą, kad padėtų mums atsiversti. Atsisakykime egoizmo, nežiūrėkime tik į save, bet nukreipkime akis į Jėzaus Velykas. Būkime artimi stokojantiems broliams ir seserims, dalykimės su jais dvasinėmis ir materialinėmis  gėrybėmis. Jei konkrečiai į savo gyvenimą priimsime Kristaus pergalę prieš mirtį, jos galia perkeis ir kūriniją.

JM / VaticanNews

2019 m. sausio 20 d. (sekmadienį) Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje koncertavo ir per Šv. Mišias giedojo choro Cantores David giesmininkai (vaikų grupė Pueri II). Vaikai  dovanojo Kalėdines giesmes parapijos tikintiesiems, skaitė skaitinius ir giedojo psalmę.

Dėkojame visiems, kurie meldėsi kartu.

                       

Choro vadovai: Vadimas Navickas ir Rasa Palšauskienė
Smuiku griežė: Jurgita Gelūnaitė - Tervydienė

 

Baigėsi ruduo. Užmigimu ir tam tikra mirtimi gamta tarsi užbaigė vieną gyvenimo ciklą, net ir dienos pasiekia savo trumpiausią atkarpą. Visa nurimsta. Poilsis. Mūsų lietuvių tautai šis paslaptingas metų laikas tikriausiai nėra mažiau iškalbus nei pirmaisiais amžiais krikščionių bendruomenėms, kuomet Kristus po žengimo į dangų, laikinai visus palikęs, vėl yra laukiamas, vėl yra žemės Geidžiamasis, ir vėl yra tarsi toji iš dangaus krentanti Rasa, kuri vienintelė galės atgaivinti ir pribudinti nutilusį žmogų bei apmirusią gamtą.

Tikrosios Advento ištakos nėra žinomos. Mus pasiekiantys šaltiniai yra gan skurdūs. Vienur kalbama apie dvasinę asketinę praktiką, kitur labiau pabrėžiamas liturginis laukimo charakteris. Adventas iš lotynų kalbos žodžio „Adventus“, kuris ir reiškia atėjimą, artėjimą, atvykimą. Taigi Adventas yra kaip paruošiamasis Kalėdų laikas ir Adventas yra kaip laukimas Kristaus garbingojo paskutinio atėjimo. Šis liturginis laikas yra ypač svarbus ir reikšmingas Vakarų Bažnyčiai. Rytų Bažnyčia teturi trumpą vos kelių dienų pasirengimą Kalėdoms.

Seniausi liudijimai apie Advento laikotarpį siekia IV amžių. Ir jau tada minima tarsi dviguba Advento prasmė: laukimas paskutinio Kristaus atėjimo ir pasirengimas Jėzaus Kristaus gimimui. II Vatikano Susirinkimo liturginė reforma išsaugojo šiuos abu Advento laikotarpio charakterius. Šiandien Adventas tęsiasi keturias savaites. Tai laikas, kuris savyje yra kaip viena paslaptis. Nuo gruodžio 17d. iki 24d. visi liturginiai tekstai mus tiesiogiai kreipia ir rengia Jėzaus gimimui.

Šiuo laikotarpiu iškyla trys bibliniai asmenys: pranašas Izaijas, Jonas Krikštytojas ir Švč. Mergelė Marija. Seniausia ir visuotinė tradicija Adventą žymi pranašo Izaijo žodžiais, būtent jame randame didžiosios vilties aidą, kuris stiprino išrinktąją tautą per ilgus ir sunkius jos istorijos etapus. Taigi Advente Izaijas skelbia amžinos vilties, skirtos visų laikų žmonėms Naujieną.

Jonas Krikštytojas, paskutinysis iš pranašų, yra Dievo įsikišimo į savąją tautą ženklas. Būtent Jonui Krikštytojui pavedama misija paruošti Viešpačiui kelią ir leisti Izraeliui sužinoti ir išgirsti, kad jau atėjo išganymas - parodyti Kristų, esantį tarp mūsų.

Galiausiai Adventas yra liturginis laikas, kuriame Mergelė Marija nuostabiausiai iškyla kaip Atpirkimo paslapties bendradarbė. Čia gimsta ypatingas Bažnyčios dėmesys ir atskiri pamaldumai Mergelei Marijai, tačiau būtų neteisinga Adventą vadinti geriausiu Marijai tinkančiu mėnesiu, mat šis laikas esmiškai yra nukreiptas į Viešpaties atėjimo paslaptį. Paslaptį, su kuria Mergelės Marijos bendradarbiavimas ypač siejasi.

Siono dukra primena Senojo Testamento Dievo tautos mesijaniškąjį laukimą. Šis laukimas joje talpina pačius karščiausius troškimus, kurie pasireiškia ypatingu dvasiniu pasirengimu, laukiant Viešpaties. Adventas artėjant Kalėdoms – Kristaus gimimo dienai - išskirtinai mums primena Marijos dieviškąją motinystę. Dievo Sūnus nenužengia iš dangaus su suaugusiojo žmogaus kūnu, sukurtu paties Dievo Tėvo rankomis, bet įeina į pasaulį kaip „gimęs iš moters“, gelbėdamas pasaulį, tokiu būdu iš jos, Siono dukros, vidaus. Marija yra toji, kuri Advento ir Įsikūnijimo paslaptyje sujungia Išganytoją su žmogumi.

Ir tikriausiai dėl to yra sena tradicija Advento metu aukoti rarotines šv. Mišias: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių...“ – „Rorate caeli desuper“. Kiekvieno sekmadienio ankstų rytą, saulei brėkštant, Lietuvos tikintieji renkasi bažnyčiose giedoti Mergelės Marijos Valandas. Aukštai prie altoriaus iškelta ir uždegta rarotinė žvakė kiekvienam primins tą Aušrinę Žvaigždę, Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, atnešusią pasauliui Kristų – mūsų tikrąją Saulę. Iš protestantiškų kraštų ne taip seniai paplinta ir Adventinis vainikas, kuris, būdamas priešais altorių arba pakabintas šalia, kiekvieną sekmadienį pasipuoš viena nauja uždegta žvake. Galiausiai jis bus užpildytas keturiomis žvakėmis, ženklinančiomis keturias laukimo savaites.

Adventas švenčia vilties Dievą. Laikas, kuriame vilčiai, sakytume, mažiausiai yra vietos, užpildomas gyva džiaugsminga viltimi ir tikėjimo pripildytu laukimu. Jau pirmojo Advento sekmadienio šv. Mišių įžangos giesmė prakalba į mus apie šio nuostabaus ir paslaptingojo laiko šerdį: „Į Tave, Viešpatie, keliu savo sielą, Dieve mano, tavimi pasitikiu, kad nebūsiu apviltas. Tenelaimės prieš mane mano priešai. Kas tik tavim vilsis, nebus apviltas“ (Ps 24). Dievas įeina į Istoriją. Įeidamas įpareigoja žmogų, gerąja prasme jį užgauna. Dievo atėjimas Kristuje reikalauja nuolatinio mūsų atsivertimo. Evangelijos naujiena, jos šviesa, reikalauja pasiruošti ir apsispręsti naujai kūrybai. Krikštytojo Jono žodis mus kvies atsiversti, kad parengtume Viešpačiui kelią ir tokiu būdu priimtume jo atėjimą. Ir galiausiai Adventas mus moko gyventi Jachvės vargšų arba mažosios kaimenės laukimu bei paprastumu, t.y. būti pasirengusiems priimti Jėzaus skelbiamus palaiminimus. 

Klebonas kun. dr. Vilius Sikorskas

Rekvizitai

Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Vytauto Gurevičiaus g. 8, LT-59304 Išlaužas, Prienų r.
Kodas: 191288481

A/s LT26 7044 0600 0793 4715

AB SEB bankas

Parapijos el. paštas: islauzob@gmail.com

Parapijos tel. 8 611 511 23


Copyright © 2020 Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija Rights Reserved.   

 

Išlaužo Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos parapija