Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš gimtosios nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikšto sakramentą teikia vyskupas ar kunigas, o Lotynų Bažnyčioje ir diakonas. Reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jai tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.
Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus Kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, įsakmiai atsižada šėtono.
Krikšto vanduo pašventinamas epiklizės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“.
Krikštas gali būti teikiamas tris kartus pilant vandenį ant krikštijamojo galvos. Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą.
Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tampa krikščioniu.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“: jis prisikėlė drauge su Kristumi.
Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naują tikintįjį. Pakrikštytasis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“. Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas.