Kristus apaštalams pavedė minėtą pasiuntinybę, o Šventimo sakramentu bažnyčioje ji tęsiama ligi amžių pabaigos. Todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnystės sakramentas, apimantis tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonystę. Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai, sulaukusiems Kanonų teise nustatyto amžiaus (diakonui – 23 m.; kunigui – 25 m. vyskupui – 35 m.), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus paprastai yra šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei. Norintys ruoštis kunigystei jaunuoliai turi kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą. Praktikuojantys katalikai jaunuoliai, turintys vidurinį išsilavinimą bei parapijos kunigo rekomendaciją, pateikia prašymą ir reikiamus dokumentus stoti į kunigų seminariją. Įjungimas į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu – įšventinimu. Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana – „šventoji galia“, kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą. Vyskupo rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.

Vyskupai — apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu ir malda savo įpėdiniams perdavė Šventosios Dvasios dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama gija suteikiama vyskupo šventimais. Vyskupams perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Vyskupai bendruomenėje regimu būdu perima paties Kristaus, Mokytojo, Gerojo Ganytojo ir Kunigo, pareigas. Ganytojas jam pavestoje vietoje bendruomenėje atstovauja patį Kristų. Drauge visi vyskupai liudija Visuotinės Bažnyčios vienybę, rūpinasi tikėjimo paveldo puoselėjimu.

Kunigai — vyskupo bendradarbiai ir pagalbininkai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje apaštalų įpėdiniai vyskupai savo kai kurias tarnystes perdavė jiems pavaldiems kunigams, kurie įvairiose srityse atlieka jiems pavestą pasiuntinybę bendruomenėje ar kokioje nors srityje, visada išsaugodami vienybę ir bendradarbiavimą su savo Ganytoju. Kunigai gali teikti Krikšto, Susitaikinimo, Eucharistijos, Santuokos, Ligonių patemimo sakramentus. Vyskupui leidus gali tikintiesiems teikti ir Sutvirtinimo sakramentą.

Diakonai — tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose. Diakonams šventimais suteikiama teisė tarnauti specialiose pasiuntinybėse: skelbti Evangeliją, pamokslauti, talkininkauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo meilės darbams, teikti Krikšto, Santuokos sakramentus, šventinti maldingumą skatinančius daiktus. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs savo vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į diakonus.

Nuolatiniai diakonai – Katalikų Bažnyčioje nuolatiniais diakonais gali būti pašventinti vedę vyrai, jei jie tinkamai šiai tarnystei pasirengia. Nevedęs kandidatas į diakonus, pagal Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos patvirtintas Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires, šventimų dieną turi būti ne jaunesnis kaip 30 metų ir po šventimų įsipareigoja gyventi celibate; vedęs kandidatas į diakonus šventimų dieną turi būti ne jaunesnis kaip 35 metų ir ne vyresnis kaip 55 metų bei gavęs žmonos sutikimą.