foto1 foto2 foto3 foto4 foto5


Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Pamaldų laikas

Antradieniais - penktadieniais - 09.00 val.

Šeštadieniais - 11.00 val.

Sekmadieniais - 11.00 val.

Klebonas

Klebonas - kun. dr. Vilius Sikorskas

El. paštas: islauzob@gmail.com

Tel. nr. 8 611 511 23

 

 

 

Lankytojai

146780
ŠiandienŠiandien79
Šią savaitęŠią savaitę79
Šį mėnesįŠį mėnesį2625
VisoViso146780
18.212.239.56
US

 Dievo Žodis, kurį girdime verbų šventinimo apeigose, ir Viešpaties kančios istorija, skaitoma Šventųjų Mišių metu, kalba mums apie meilės gyvenimą ir ištikimybę. Mes susiduriame su nuostabiu ir naiviu paprastų žmonių džiaugsmu, su kuriuo jie priima  į Jeruzalę įeinantį Jėzų. Čia yra visi: vaikai ir suaugusieji, vyrai ir moterys, vargšai, paprasti darbininkai, kenčiantieji kūnu ir dvasia. Visi jie jaučiasi pakylėti ir entuziastingai šaukia: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“!

 Atrodo, tarsi tikėjimas veržtųsi iš pačių žemės gelmių, persmelktų visų susirinkusiųjų kūnus ir sielas ir pasklistų šlovinimo himno žodžiais. Mokytojui iš Nazareto tai turėjo būti nuostabi patirtis! Ko gero, toje minioje buvo ir iš mirusiųjų prikelta mergaitė, ir buvęs demonų apsėstasis, per Jėzų atgavęs širdies ramybę, aklas gimusis, galiausiai galintis matyti pasaulį, galbūt, ir moteris, slapčiomis palietusi Viešpaties apsiaustą ir pagijusi… Visus juos jungia šlovės ir tikėjimo giesmė…

 Tačiau iškart tenka klausytis Viešpaties kančios aprašymo… Jėzus, žinoma, jau tada, kai buvo sveikinamas susirinkusios minios, žinojo, kad tas džiaugsmas – tai tik įžanga į siaubingas kančios ir mirties dienas, ir tas žinojimas, tarsi nuodai, plūdo jo gyslomis, atnešdamas liūdesį ir sielvartą. Jam teko pajusti kartų Judo bučinį, širdį deginantį Petro išsigynimą, bailų visų bičiulių pabėgimą. Išganytojui liko tik vienas tikslas: užkopti ant to Kalno, ir toje kelionėje vienintelė tikra ir tvirta palydovė buvo Jo Motina, sekusi be atvangos, išgyvenanti Sūnaus kančią. Jėzus ištvėrė neteisingus kaltinimus, išjuokiančius žodžius, spjūvius, žiaurius smūgius ir visiško apleidimo jausmą, kuomet nebeįmanoma tikėtis jokio gailesčio. Atėję ant Nukryžiavimo kalno, Jis tampa viena su tuo medžiu, ant kurio yra prikaltas, kraujuojančiu kūnu ir širdimi… Visa tai yra Jo meilės paslaptis.

  Vienas iš drauge nukryžiuotų nusikaltėlių įžvelgė Jame, tame ant medžio kabančiame žmoguje, niekuo nepaaiškinamą meilės ir gailestingumo jėgą ir išdrįso kreiptis į Jį: „Jėzau, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę“. Galvažudys kreipiasi į Jėzų vardu, taip, kaip tai padarytų aklai pasitikintis senas draugas ir tuojau pat išgirsta švelnų, kupiną gerumo ir atleidimo Jėzaus atsaką: „Iš tiesų tau sakau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Šiandien… Su manimi… Tai gražiausias pažadas, kurį norėtume išgirsti kiekvienas ir klausytis be perstojo, tarsi pačios gražiausios simfonijos…

Tai vilties giesmė visiems mums, netgi ir tada, kai jaučiamės sutepę savo širdį nuodėmėmis, ypač tomis, kurios leidžia tik džiaugtis šlovingu Jėzaus įžengimu į Jeruzalę, tačiau užtveria kelią eiti toliau. Nuodėmės, neleidžiančios sekti Viešpatį iki kryžiaus, neleidžiančios mylėti visa širdimi, visomis jėgomis, visa siela, visu protu, visa savo būtimi. Juk mūsų meilė paprastai yra vidutiniška, drungna ir svyruojanti. Todėl Jėzus dosniai mums dalija gailestingumą ir kovoja su skausmu.

Kur šiuose įvykiuose yra mūsų vieta? Gal esame tarp tų, kurie pradžioje giedojo šlovės himną, o paskui tapo Jėzaus priešais? Gal esame su tais, kurie šaipėsi ir reikalavo Jį nukryžiuoti? O gal esame šalia tų, kurie turėjo drąsos užkopti ant kalno ir prisiglausti prie kryžiaus, kaip apaštalas Jonas, Jėzaus Motina ir Marija Magdalietė? O gal atpažinsime save bent šimtininko asmenyje, kuris, imdamas algą už savo darbą, sugebėjo išlikti tiesios širdies ir, matydamas tai, kas vyksta, atidavė garbę Dievui: „Iš tikrųjų šis žmogus buvo teisus“?

Pradėdami Didžiąją Savaitę, viso tikinčiųjų ir bendruomenės gyvenimo svarbiausią laiką, apmąstykime šį vaizdą, drąsinančius ir liūdinančius, tokius prieštaringus, kaip ir visas mūsų gyvenimas, vaizdus.

Mons. Adolfas Grušas

Kovo 24 d. Išlaužo bažnyčioje buvo aukojamos iškilmingos sekmadienio Šv. Mišios, kurių metu bendruomenė ir gausus būrys svečių meldėsi už 1949 m. kovo 26 d. Laukiškėse žuvusius partizanus: Antaną Seniką-Švyturį, Vytautą Grybauską-Žydrūną, Kazimierą Kazakevičių-Aidą ir Algį Lenčiauską-Arą. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kartu aukojo klebonas kun. Vilius Sikorskas, asistavo diakonas Egidijus Cibauskas. Šv. Mišių metu giedojo Išlaužo parapijos jungtinis choras.

Prieš Šv. Mišias pranešimą skaitė Antanas Justinas Vilkas, po Šv. Mišių visi dalyviai persikėlė į Laukiškes, kur prie partizanams pastatyto paminklo buvo pasidalinta šios kraupios istorijos liudytojų atsiminimais, ansamblis „Blezdinga“ giedojo giesmes, šauliai pagerbė žuvusiuosius salvėmis. Minėjimo dalyviai prisiminimais toliau dalijosi Parapijos salėje prie bendro vaišių stalo.

Klebonas dėkoja Išlaužo parapijos žmonėms padėjusiems organizuoti šį minėjimą. Ypatinga padėka skiriama partizano Vytauto Grybausko - Žydrūno broliui Donatui Grybauskui ir Irenai Baranauskienei. Visa bendruomenė nuoširdžiausiai dėkoja vyskupui emeritui Jonui Kauneckui. 

kun. Vilius Sikorskas

 
Žmogaus ir pasaulio istorija – tai kelionė į Kristaus mums padovanoto išganymo pilnatvę. Išganymo slėpinys, veikiantis žmogaus gyvenime, yra dinamiškas procesas, apimantis ir istoriją bei visą kūriniją. Taip rašo popiežius Pranciškus savo žinioje šių metų gavėniai, ragindamas išganymo perspektyvoje atsiminti žmogaus ir kūrinijos sąsajas, žmogaus atsakomybę už mūsų bendrus namus.



Kasmet švenčiamas Velykų tridienis, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, yra liturginių metų viršūnė, sakoma popiežiaus žinioje. Esame kviečiami jam pasirengti, atsimindami, kad mūsų panašumas su Kristumi yra pati brangiausia gailestingojo Dievo mums suteikta dovana. Jei žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, jei gyvena kaip išganytas asmuo, jei leidžia, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia, jei priima ir vykdo Dievo įstatymą, pradedant tuo įstatymu, kuris yra įrašytas žmogaus širdyje ir prigimtyje, tuomet jis daro gera kūrinijai ir talkina jos išganymo darbe. Dėl to, kaip sako šv. Paulius, kūrinija trokšta, kad būtų apreikšti Dievo vaikai. Tai reiškia, kad kūrinijos gerovė priklauso nuo to, ar žmogus gyvena pagal išganymo malonę, ar jo gyvenime matome Jėzaus padovanoto išganymo vaisius. Kai Kristaus meilė perkeičia šventųjų gyvenimą – jų sielą ir kūną – jie šlovina Dievą malda, kontempliavimu, kūryba į šį vyksmą įtraukdami ir visą kūriniją. Tai nuostabiai vaizduoja šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmė“, sako popiežius.

Išganymo sukurtai darnai pasaulyje nuolat kelia grėsmę negatyvi nuodėmės ir mirties galia. Iš tiesų, jei mes negyvename kaip dera Dievo vaikams, tuomet mūsų veiksmai ima kenkti artimui, kūrinijai ir mums patiems. Imame manyti, kad galime daryti viską, kas mums teikia malonumą. Prarandame saiką, gyvename nesiskaitydami nei su savo žmogiškuoju ribotumu, nei su prigimtimi. Jei mūsų tikslas ne Velykos, jei nesiekiame Išganymo, tuomet savaime įsiviešpatauja „visko ir tuoj pat“ logika, troškimas turėti vis daugiau.

Blogio priežastis yra nuodėmė, kuri nutraukia žmogaus bendrystę su Dievu, su kitais žmonėmis ir su kūrinija, su kuria visų pirma savo kūnu esame susieiti. Popiežius primena, kad tokias pasekmes matome jau Biblijos pasakojame apie pirmąją nuodėmę. Neklusnumas Dievui sujaukė žmonių tarpusavio santykius, o sodas, kuriame žmonės buvo Dievo apgyvendinti, ėmė virsti dykuma. Nuodėmės paveiktas žmogus ima save laikyti kūrinijos viešpačiu, pradeda ją eikvoti nepaisydamas Dievo valios, nežiūrėdamas  nei kūrinijos, nei kitų žmonių gerovės. Žmogaus širdį užvaldžiusios nuodėmės pasekmės yra godumas, besaikis savo gerovės siekimas, nesirūpinimas kitais žmonėmis ir aplinka. Kiekvieną užgaidą suvokdamas kaip savo teisę žmogus galiausiai naikina pats save.

Dėl to,  rašo popiežius žinioje šių metų gavėnios proga, visa kūrinija laukia, kad būtų apreikšti Dievo vaikai. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17), – sako apaštalas Paulius. Kai bus apreikšti Dievo vaikai, tuomet ir kūrinija sulauks savo „velykų“, sulauksime naujo dangaus ir naujos žemės. Mūsų kelionė per gavėnią į Velykas, atgaila, atsivertimas ir atleidimas turi mums padėti atnaujinti mūsų krikščionišką širdį ir veidą. Gavėnia kviečia krikščionis intensyviau ir konkrečiau pasninku, malda ir išmalda įkūnyti velykinį slėpinį asmeniniame, šeimos ir visuomenės gyvenime. Pasninkauti – tai mokytis naujo santykio su kitais žmonėmis ir kūrinija, atsispirti pagundai viską be saiko „ryti“, mokytis iš meilės aukotis. Melstis – tai liautis stabmeldžiauti įsitikinimui, kad esame visiškai savarankiški ir sau pakankami, ir išpažinti, kad mums reikia Viešpaties ir jo gailestingumo. Duoti išmaldą – tai liautis be saiko viską kaupti tik sau, įsivaizduojant, kad esame vieninteliai savo ateities šeimininkai. Atrasti dalijimosi su broliais džiaugsmą, kurį Dievas mus sukurdamas įskiepijo mūsų širdyse.

Neleiskime šiam malonės metui praeiti nepalikus pėdsako, prašo popiežius Pranciškus savo žinios pabaigoje. Melskime Dievą, kad padėtų mums atsiversti. Atsisakykime egoizmo, nežiūrėkime tik į save, bet nukreipkime akis į Jėzaus Velykas. Būkime artimi stokojantiems broliams ir seserims, dalykimės su jais dvasinėmis ir materialinėmis  gėrybėmis. Jei konkrečiai į savo gyvenimą priimsime Kristaus pergalę prieš mirtį, jos galia perkeis ir kūriniją.

JM / VaticanNews

Rekvizitai

Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Vytauto Gurevičiaus g. 8, LT-59304 Išlaužas, Prienų r.

Kodas: 191288481

A/s LT26 7044 0600 0793 4715

AB SEB banko Aleksoto skyrius Kauno filialas

Parapijos el. paštas: islauzob@gmail.com

Parapijos tel. 8 611 511 23

 

 

 


Copyright © 2019 Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija Rights Reserved.   

 

Išlaužo Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos parapija