Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija
 |
Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama šv. Jono Krikštytojo, kurio gyvenimas buvo nukreiptas į Kristų, gimimo iškilmė. Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau yra dvi išimtys: Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas. Jono Krikštytojo gimimo šventė yra labai sena, ateinanti iš pirmųjų krikščionybės amžių. Jono pamaldumas gana greitai paplito tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčioje. Tarp visų šventųjų, būtent jo globai yra skirta daugiausia bažnyčių pasaulyje. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievo malonė”. Angelas Gabrielius, paskelbdamas Marijai apie Jėzaus gimimą, užsiminė, kad jos giminaitė Elzbieta nėščia, ir šis mėnuo yra šeštas (Lk 1, 36). Tad Jonas turėjo gimti šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų Kristų. Išties nuo šiandien iki Kalėdų liko šeši mėnesiai. Taip pat čia regime ir simbolinę prasmę, juk nuo šiandien dienos pradeda trumpėti, „mažėti“; o Jonas Krikštytojas yra pasakęs: „Jam (Jėzui) skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Šis šventasis Viešpaties pirmtakas pasižymėjo devyniomis privilegijomis: tas pats angelas, kuris apreiškė Viešpatį, apreiškė ir Joną; motinos įsčiose Jonas šoktelėjo iš džiaugsmo, Viešpaties Motina pakėlė jį nuo žemės; jis „atrišo“ tėvo kalbą; pirmas įvedė krikštą; pirštu parodė Kristų; Kristus gyrė jį labiau nei visus kitus; jis pranešė ateisiant Kristų. |
Viešpats vadino Joną „pranašu ir daugiau negu pranašu“. Visi pranašai pranašavo apie Kristų, bet apie juos pranašauta nebuvo. O Jonas ne tik pranašavo, bet ir apie patį Joną pranašavo kiti pranašai. Visi buvo žodžio nešėjai, o Jonas buvo pats balsas. Kaip balsas artimas žodžiui, tačiau pats nėra žodis, taip Jonas artimas Kristui, tačiau nėra Kristus.
Šv. Jonas Krikštytojas nuo pat gimimo yra tam, „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).
Atėjus tamsai į mūsų gyvenimus, ieškokime pagalbos ir užtarimo pas šventąjį Joną Krikštytoją. Jis apšvies mūsų kelią.
Visagali Dieve, vesk savo šeimą išganymo keliu, kad visi klausytų Kristaus šventojo Pirmtako Jono raginimų ir laimingai nueitų pas jo skelbtąjį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris būdamas Dievas su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.
 |
Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – pradėta švęsti 1264 metais, kaip atsakas į tuo metu Vakaruose ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Per Devintinių iškilmę mes išpažįstame savo tikėjimą realiu Jėzaus Kristaus buvimu Šventojoje Eucharistijoje. Mes taip pat išpažįstame, kad tas pats Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne – Bažnyčioje. Mūsų krikšto metu Jėzus apsigyveno kiekviename iš mūsų. Mes nešamės Jį į realų pasaulį taip pat, lyg neštume gatvėmis Monstranciją. Kai dalyvaujame iškilmingoje Devintinių procesijoje, skelbiame, kad Viešpats tęsia atėjimą į pasaulį per mus. |
Maža to, per šią šventę ne tik išpažįstame, kad Jėzus gyvena mumyse, bet kad per uolų sakramentinį gyvenimą mumyse apsigyvena visa Švenčiausioji Trejybė. Tai ir yra slėpinys, kurį vadiname Komunija.
Devintinių procesija simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje. Tai taip pat primena mums pašaukimą nuolatiniam atsivertimui, visuotinį pašaukimą į šventumą. Kiekvienas iš mūsų, vadinančių save krikščionimi, turime tapti panašesni į Tą, kurį mylime ir per kurį gyvename.
Esame siunčiami į pasaulį nešti Jėzų kitiems. Viešpats trokšta, kad visi vyrai ir moterys įsilietų į Bažnyčią. Dalyvavimas šiame siuntime atsiskleidžia per gyvenimą nuolatiniu atsivertimu. Atsivertimas įvyksta per kasdienes grumtynes su išbandymais: per klaidas, neteisingus pasirinkimus, nesėkmes ir skausmą, suvienytą su Kristaus kančia. Nepaisant visko, Dievo meilė ištyrina ir ištobulina mus. Kaip Viešpaties ir visų mūsų Motina Marija, esame kviečiami ištarti asmenišką „Fiat“, „Taip“ Dievo meilei ir pasodinti Dievą į mūsų širdžių sostą.
Gavome Duonos iš Dangaus. Tapkime tuo, kuo maitinamės. Per Kristaus kūno ir kraujo šventę, ištarkime „Taip“ kvietimui tapti „gyvomis monstrancijomis“. Tegul Dievo meilės ugnis išgrynina mus, kad galėtume būti panaudoti atskleisti Jo buvimą pasaulyje, su ilgesiu laukiančiame atgimimo.
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1-4).
 |
Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šv. Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo žydų persekiojimo ir slapstėsi, tačiau po Sekminių viskas pasikeitė. Atsirado drąsa, neliko baimės skelbti Dievo žodį – Gerąją Naujieną.
Kiekvienam reikia Šv. Dvasios jėgos, kad pajustų artimą santykį su Dievu, kad atgimtų iš naujo. Šv. Dvasia padaro mūsų tikėjimą gyvą, Dievo žodis – Šv. Raštas nebėra negyva raidė, bet gyvenimo kelrodis, Šv. Dvasia mus veda prie Jėzaus, per kurį mes tampame Tėvo vaikais.
Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o išankstinė vienybės prielaida – malda. Tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dieviškos šviesos, atpažįsta Dievo valią ir sugeba pagal ją gyventi. Tegul būna šios Sekminės mūsų dvasinio atgimimo šventė. Prašykime Šv. Dvasios išsiliejimo, jos jėgos, jos ugnies mūsų gyvenime.
Ateik, Šv. Dvasia, ir atnaujink mūsų širdis!
Įvairių pasakojimų apie Dambravos kaimo (Išlaužo parapija) koplytėlės pastatymą yra ne vienas. Pirmojo pasaulinio karo metu Prienų gyventojas Micka buvo sunkiai sužeistas. Tuomet jis dvasioje turėjo sumanymą, kad jeigu pasveiks, tai atsidėkos Dievui meno kūriniu. Atsitiko taip, kad jis iš tiesų pasveiko, bet grįžęs į namus nepaskubėjo savo pažado įvykdyti. Tuomet jam prisisapnavo jo duotas įsipareigojimas ir per sapną jis pamatė koplytėlės atvaizdą. Nieko nedelsdamas 1919 metais Micka įgyvendino savo pažadą.
Koplytėlė buvo pastatyta ant dvaro žemės. Pokaryje, koplytėlei jau prastovėjus keletą dešimtmečių, buvo būtina ją remontuoti. Kaimo meistras Albinas Dienynas savo kieme padarė beveik visiškai naują tokią pačią koplytėlę ir vieną naktį keletas vyrų nunešė ją ir pastatė ant to paties betoninio fundamento, kur stovėjo bebaigianti nugriūti senoji koplytėlė.
2019 m. birželio 1 d. prie koplytėlės susirinko ne tik Dambravos, bet ir aplinkinių kaimų bendruomenės, svečiai. Šventinį renginį pradėjo jaunoji kanklininkė Rugilė Kožeraitė, tuomet Išlaužo parapijos klebonas kun. dr. Vilius Sikorskas, minint koplytėlės pastatymo 100-metį, pakvietė susikaupimo minutėms: pašventino koplytėlę, giedojo birželines pamaldas, muzikos instrumentui pritariant, susirinkusius subūrė bendrai maldai.