Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Su Pelenų diena, prasideda Gavėnios laikas. Jis vadinamas „stipriuoju laiku“, kuris mus paruošia Velykoms, kiekvieno krikščionio svarbiausiai šventei, visų Liturginių metų kulminacijai. Griežtąja prasme – Gavėnios laikas baigsis Didįjį Ketvirtadienį. Šiais metais Velykos bus švenčiamos balandžio 12 d.

Gavėnia – malonės metas, kurio metu esame kviečiami į tikro atsivertimo kelionę, naudotis atgailos ginklais ir kovoti prieš blogio dvasią. Ši kelionė, trunkanti 40 dienų, mus veda į Velykinio Tridienio šventimą: Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo paslaptį, tai tikinčiojo kelionė dykuma link draugystės su Dievu.

40 dienų

Gavėnia remiasi keturiasdešimčia Viešpaties Jėzaus dienų praleistų maldoje ir pasninke dykumoje. Tai pasiruošimo viešai veiklai metas. Skaičius „40“ mums primena ir Senojo Testamento Dievo Tautos tikėjimo kelionę dykuma: iš vergovės į Pažadėtąją Žemę. Tai ištyrinimo laikas, naujos kartos užauginimo laikas. 40 dienų ir naktų truko ir Didysis tvanas, 40 dienų ir pranašas Elijas keliavo link Horebo kalno, 40 dienų ir Ninivei buvo Dievo duotas atsivertimo laikas  per pranašą Joną. Po Prisikėlimo Kristus 40 dienų pasirodys savo mokiniams bei juos mokys ir keturiasdešimtoje dienoje, įžengęs į Dangų, paliks juos laukti Šventosios Dvasios.

Pelenų Trečiadienis

Krikščionys turi dvi didžiąsias pasninko ir susilaikymo nuo mėsos dienas: Pelenų Trečiadienį ir Didįjį Penktadienį. Pasninku galima nugalėti savo aistras ir pakelti savo dvasią. Pelenų Trečiadienį kunigas tikintiesiems barsto galvas palaimintais pelenais, kurie paprastai yra iš sudegusių pernykščių verbų. Pelenai ant mūsų galvų primena kūrinijos laikinumą ir kviečia atsiversti: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“, „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Pakvietimas atsiversti reiškia gyvenimo kelio krypties pakeitimą ir ėjimą prieš srovę, kuomet esame gyvenimo paviršiuje arba iliuzijose. Adomui nusidėjus Viešpats prabilo: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios knyga 3, 19). Dievas kalba apie žmogaus trapumą, mirtingumą, kurie nusidėjus tampa norma. Nepaisant, kad žmogus yra dulkė, visgi Dievo akyse jis yra ypatingai brangus ir sukurtas nemirtingumui.

Pasninkas, malda, išmalda

Pasninkas, malda, išmalda – ypatingos Gavėnios praktikos. Pasninkas – tai susilaikymas nuo maisto, bet kartu įtraukia ir asmeninio gyvenimo santūrumą. Patirdami, kad esame silpni, tampame jautresni Dievui ir artimui bei uoliau ieškome Dievo, kuris vienintelis gali žmogų pilnai pasotinti. Susilaikydami nuo mėsos ir kitokio maisto augame dorybėje ir esame kviečiami dalintis su stokojančiais. Išmalda – kova prieš gobšumą ir tiesiausias kelias atrasti artimą. Gavėnia yra ir ypatingas maldos laikas. Šventasis Augustinas yra kalbėjęs, kad pasninkas ir išmalda yra „du maldos sparnai“, kurie leidžia mums greičiau ir lengviau pasiekti patį Dievą. Šventasis Jonas Auksaburnis ragina: „išpuošk savo namus paprastumu ir nuolankumu praktikuodamas maldą, taip paruoši Viešpačiui tinkamą buveinę ir priimsi patį Karalių“. O popiežius Pranciškus moko: „daugiau laiko skirdami maldai, savo širdžiai leidžiame atpažinti slaptuosius melus, kuriuose patys esame pasiklydę“.

Liturgija

Gavėnios laike per liturgiją kunigas rengiasi violetiniais rūbais. Tai spalva, kuri kreipia į nuoširdaus atsivertimo kelią. Visose maldose nenaudojamas džiaugsmingasis šūksnis „Aleliuja“ nei himnas „Garbė Dievui aukštybėse“, altoriai nepuošiami gėlėmis. Visgi ketvirtasis Gavėnios sekmadienis „Laetare“ – „Linksminkis“ kvies džiaugtis artėjančiomis Velykomis ir primins, kad kiekvienas sunkus žmogaus gyvenimo puslapis turi būti verčiamas į Prisikėlimo viltį. Šiame sekmadienyje naudojama išskirtinė – rožinė spalva, iškilmingai grojama vargonais bei altoriai puošiami gėlėmis.

Gavėnia ir Krikštas

Nuo pirmųjų amžių Velyknaktyje buvo švenčiamas naujų įtikėjusiųjų Krikštas. Visi tikintieji, atgailaujantieji eidami atsinaujinimo keliu vėl sugrįžti prie savojo Krikšto šaltinio. „Jeigu žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, - sako popiežius Pranciškus, jeigu gyvena kaip degantis žmogus, kuris leidžiasi būti vedamas Šventosios Dvasios ir moka atpažinti ir praktikuoti Dievo įsakymus, pradedant nuo to, kuris įrašytas į jo širdį ir prigimtį, tuomet jis neša gėrį visai kūrinijai, bendradarbiaudamas ir jos atpirkime“. Priešingai, kuomet negyvename kaip Dievo vaikai, „dažnai pasiduodame griaunantiems kompromisams santykiuose su artimu ir kūrinija“ (pop. Pranciškus). Atsiliepę į pakvietimą palikti savo egoizmą ir atrasti šalia esantįjį, neišvengiamai išgyvensime Dievo Sūnaus Prisikėlimą kūnu ir dvasia. Su mūsų asmeniniu atsivertimu ir gamta bei visa kūrinija galės švęsti džiaugsmingas Velykas.